Dievas niekada nenuvilia.
Apie nerimą, pasitikėjimą ir Dievą, kuris gali neskubėti, bet niekada neapvilia.
Vieną dieną išgirdau paprastą frazę, vieną iš tų, kurios atrodo mažos, bet išlieka su mumis tarsi sena sėkla: „Gyventi nerimaudamas – tai lyg manyti, kad Dievas žlugs.“ Ir aš sustojau. Nes kai kurios frazės nėra šiaip frazės. Jos – veidrodžiai. Jos – durys. Jos – švelnus stuktelėjimas į širdį. Ir ta frazė man parodė kai ką, ką galbūt jau žinojau, bet dar nedrįsau taip aiškiai pasakyti: daugelis žmonių negyvena nerimaudami, nes turi per daug problemų; jie gyvena nerimaudami, nes pamiršo, kaip pasitikėti.
Yra vyrų, kurie kiekvieną dieną pabunda taip, lyg visas pasaulis per naktį būtų uždėtas ant jų pečių. Jie keliasi, apsirengia, vairuoja, atsako į žinutes, skambina, tvarko reikalus, apmoka sąskaitas, saugo savo vaikus, lanko senstančius tėvus, skleidžia stiprybę darbe, šypsosi prie pietų stalo, o viduje nešiojasi audrą, kurios niekas nemato. Jie nerimauja dėl to, kas jau įvyko, dėl to, kas dar neįvyko, dėl to, kas galbūt niekada neįvyks. Ir, to nesuvokdami, jie praleidžia savo gyvenimą gyvendami ateityje, toje vietoje, kur Dievas dar neprašė mūsų būti.
Nerimas turi labai rafinuotą melą: jis verčia mus tikėti, kad esame atsakingi. Tačiau dažnai mes tokie nesame; tiesiog bandome būti mažais dievais. Manome, kad jei per daug viską apgalvosime, jei viską numatysime, jei kontroliuosime kiekvieną galimybę, kiekvieną žmogų, kiekvieną pokalbį, kiekvieną rezultatą, galbūt gyvenimas mūsų nenustebins. Bet gyvenimas visada nustebina. Ir galbūt todėl tikėjimas yra toks sunkus. Nes tikėjimas nėra susijęs su geresne kontrole. Tikėjimas yra susijęs su geresniu pasidavimu. Tai reiškia rimtai atlikti savo vaidmenį ir tada susitaikyti su tuo, kad yra istorijos dalis, kurios mums niekada nebuvo lemta parašyti.
Dievas niekada neprašė mūsų nešti pasaulio naštos. Tai yra didžiausia žmonijos sumaištis. Dievas prašė mūsų tiesos, drąsos, darbo, meilės, ištikimybės ir artumo. Jis prašė mūsų būti tėvais, sūnumis, dukromis, broliais, draugais ir visaverčiais asmenimis. Tačiau Jis neprašė mūsų būti apvaizda. Jis neprašė mūsų gelbėti visų. Jis neprašė mūsų užkirsti kelią visiems nuopuoliams, visiems praradimams, visiems skausmams. Nuolatiniame nerime slypi paslėptas pasididžiavimas, nes žmogus, kuris niekada nieko neatsisako, giliai širdyje vis dar tiki, kad viskas priklauso nuo jo.
Ir tada yra Jėzus, kuris ateina visa tai sugriauti su beveik nepakeliamu paprastumu: „Nesirūpinkite rytojumi.“ Tai nėra naivus teiginys. Tai ne žmogaus, nepažįstančio kančios, žodžiai. Tai teiginys to, kuris pažinojo apleidimą, išdavystę, baimę, tamsą ir kryžių. Jėzus nekalba apie ramybę, kylančią iš patogaus gyvenimo. Jis kalba apie ramybę audros širdyje. Ir tai viską pakeičia. Nes krikščioniška ramybė nėra problemų nebuvimas. Tai paslaptingas tikrumas, kad net ir problemų viduryje Dievas yra čia ir dabar.
Kiek vyrų gyvena kaip dvasiniai našlaičiai, net teigdami, kad tiki Dievą? Kiek jų meldžiasi, bet nagais įsikimba į viską? Kiek jų prašo Dangaus pagalbos, bet kitą minutę vėl grįžta prie organizuotos baimės, tarsi Dievas būtų tik graži sekmadienio idėja? Tai yra mūsų prieštaravimas. Mes sakome „Tavo valia“, bet norime iš anksto patvirtinti kiekvieną skyrių. Mes sakome „Viešpatie, aš pasitikiu Tavimi“, bet blogai miegame, nes vis dar manome, kad rytojus priklauso tik nuo mūsų gebėjimo numatyti nelaimes.
Tiesa yra griežta, bet ji išlaisvina: dauguma vyrų rūpesčių niekada neišsipildo. Jie yra šešėliai. Jie yra fantomai, prisidengę apdairumu. Jie yra ištisi filmai, projektuojami ant vidinės sienos. Problema ta, kad kūnas tiki šiais filmais. Siela tiki šiais filmais. Ir tada žmogus pradeda per anksti senti. Jis praranda buvimą. Jis praranda džiaugsmą. Jis praranda švelnumą. Jis yra su savo vaikais, bet nėra su jais pilnai. Jis yra prie stalo, bet juo nesimėgauja. Jis yra Mišiose, bet nesiilsi. Jis gyvas, bet visada saugo baimės duris.
Galbūt Dievas į daugelį iš mūsų žvelgia taip, kaip Tėvas į vaiką, kuris primygtinai reikalauja nešti per sunkų lagaminą. Su meile, bet kartu ir su liūdesiu. Nes Tėvas žino, kad tas lagaminas nebuvo skirtas vaikui nešti vienam. Jis žino, kad yra naštų, kurias galima nešti tik kartu su Juo. Ir bene gražiausias dalykas apie tikėjimą yra štai kas: jis ne visada nuima naštą, bet moko mus nepasiduoti jos sugniuždymui. Jis ne visada išsprendžia problemas tą akimirką, kai norime, bet palaiko mus tuo metu, kai vis dar nėra atsakymo. Jis nepaaiškina visko, bet lieka su mumis.
Hay una grandeza antigua en el hombre que aprende a arrodillarse. No por debilidad, sino por lucidez. El hombre que se arrodilla ante Dios deja de necesitar hacerse gigante ante el mundo. Ya no necesita controlarlo todo para sentirse seguro. Ya no necesita ganar todas las batallas para demostrar su valor. Ya no necesita parecer invulnerable. Porque ha descubierto que la verdadera fuerza no está en no temblar nunca. Está en temblar y, aun así, confiar. Está en tener miedo y, aun así, caminar. Está en no saber cómo será mañana y, aun así, dormir en paz.
Ir galbūt to mums ir trūksta: atgauti vaikišką nuolankumą. Susirūpinęs žmogus gyvena kaip visatos darbuotojas. Tikintis žmogus gyvena kaip Dievo vaikas. Yra didžiulis skirtumas. Darbuotojas gyvena įtampoje, bijo suklysti, bijo būti atleistas gyvenimo, bijo nepasiekti laukiamų rezultatų. Vaikas gali sunkiai dirbti, gali labai kentėti, gali daug kartų kristi, bet jis žino, kad yra Namai, Tėvas, nematoma ranka, kuri niekada nepaleidžia. Ir kai žmogus vėl pasijunta vaiku, jam nebereikia nešti pasaulio ant savo pečių.
Por eso, quizá la pregunta no sea solo: «¿Cuántos hombres viven preocupados sin motivo?». Quizá la pregunta sea más profunda: ¿cuántos hombres viven como si Dios no estuviera ahí? ¿Cuántos hombres se han olvidado de levantar la mirada? ¿Cuántos hombres han confundido responsabilidad con control, prudencia con miedo, fuerza con dureza, silencio con fe? La preocupación nos roba a Dios por dentro, porque nos convence de que estamos solos. Y esa es la mentira original de casi todas las caídas: la idea de que estamos solos.
Pero no lo estamos. Nunca lo hemos estado. Incluso cuando todo parece detenido, Dios sigue trabajando. Incluso cuando todo parece perdido, Dios permanece. Incluso cuando no vemos una salida, Dios ve un camino. Incluso cuando no conseguimos rezar, Dios escucha nuestro cansancio. Incluso cuando pensamos que hemos fallado en todo, Dios todavía sabe escribir recto sobre las líneas torcidas de nuestra vida. Y quizá la paz comienza precisamente ahí, cuando un hombre cansado deja por fin las armas, mira al cielo y dice: «Señor, he hecho lo que podía. El resto es Contigo».
Porque vivir preocupado es, en el fondo, vivir como si Dios pudiera fallar. Y Dios puede tardar. Puede guardar silencio. Puede guiarnos por caminos que nosotros no habríamos elegido. Puede permitir noches que no comprendemos. Pero fallar, Dios no falla. Nunca ha fallado. Nunca fallará. El hombre es quien se olvida. El hombre es quien se asusta. El hombre es quien intenta tomar en sus manos aquello que solo pertenece a las manos de Dios. Y cuando finalmente lo suelta, descubre que no ha perdido el control. Ha encontrado la paz.