Anekdotai apie Mergelę Mariją

Nagasakio paslėptųjų krikščionių susijungimas

Nagasakis (Japonija) (1865 m.)

El cristianismo había llegado a Japón con san Francisco Javier en 1549 y floreció especialmente en Kyūshū. Pero a comienzos del siglo XVII el shogunato lo prohibió, expulsó a los misioneros y persiguió con dureza a los fieles. Entre ellos están los veintiséis mártires crucificados en Nagasaki en 1597. A partir de entonces el cristianismo desapareció de la vida pública, y quienes perseveraron pasaron a la clandestinidad: son los kakure kirishitan, los cristianos ocultos.

En 1864 se levantó en Nagasaki la Iglesia de Ōura, dedicada a aquellos veintiséis mártires, y llegó como capellán el padre francés Bernard Petitjean. El 17 de marzo de 1865 un grupo de campesinos del área de Urakami se acercó con cautela al templo. Lo que ocurrió allí está documentado en la historiografía sobre los sitios de cristianos ocultos de Nagasaki: aquellas personas revelaron al sacerdote que habían mantenido la fe cristiana en secreto durante generaciones, cuando todos creían que ya no quedaba ni un cristiano en Japón.

Katalikų tradicija su švelnumu išsaugojo šią sceną: moteris, įsitikinusi, kad kunigas laikosi celibato ir atpažįsta popiežių, sušnibždėjo jam, kad jų širdys yra viena ir ta pati, ir paklausė, ar jis gerbia Švenčiausiąją Mariją. Tiksli literatūrinė dialogo forma priklauso vėlesnei misionierių tradicijai, nes nėra išlikęs šiuolaikinis pažodinis perrašymas; tačiau istorinis pagrindas yra tvirtas: pamaldumas Marijai buvo kriterijus, leidžiantis vienas kitą atpažinti kaip brolius ir seseris tikėjime.

Po tos dienos iš savo kaimų pradėjo išeiti tūkstančiai pasislėpusių krikščionių. Manoma, kad vien Nagasakio regione jų buvo beveik dešimt tūkstančių. Persekiojimas tęsėsi dar kelerius metus, tremčių ir bausmių metu, kol XIX amžiaus pabaigoje draudimas buvo panaikintas. Vietinė katalikų atmintis tai interpretuoja kaip pamaldumą Marijai ir iš ankstyvųjų misionierių išmoktas maldas, kurios daugiau nei du šimtmečius palaikė tikėjimą be kunigų: pamaldus aiškinimas, tačiau atitinkantis pagrindinį Marijos vaidmenį tose bendruomenėse. Verta paminėti, kad izoliacija lėmė prisitaikymą ir labai iškreiptas maldos formas; nežinoma, ar visi jie išsaugojo rožinį tokį, kokį meldžiamės šiandien, nors tikėtina, kad daugelis išlaikė pasikartojančią, į rožinį panašią maldą.